Reiki Mercar Meistras - tai...

Reiki Mercar Meistras – tai žmogus, kuris aktyviai praktikuoja Reiki, dirba visuomeninį šviečiamąjį ir mokslinį tiriamąjį darbą, skaito tais klausimais paskaitas, yra pasiekęs tam tikrą nušvitimo lygmenį, kadangi nuolatos atlieka dvasines praktikas, nes Reiki – jo gyvenimo pagrindas. Norėdamas tapti meistru, mokinys diena dienon privalo dirbti šalia meistro bent metus, o gal ir daugiau, - tai priklauso nuo mokinio gebėjimų įsisąmoninti Reiki pamokas.

Reiki gydovui praktika yra ištisinis dvasinis tobulinimasis.

Tas, kas norėtų susieti savo gyvenimą su Reiki, tapti Mokytoju, pirmiausia privalo susipažinti su etiniu meistro kodeksu, kad dar kartą apmąstytų savo žingsnio rimtumą ir juo vadovautųsi savo pasirinktame kelyje.

REIKI MERCAR MEISTRAS – TAI...

Žmogus pamiršęs save.
Žmogus, kuris priima Gyvenimą su visais jo kas akimirką vykstančiais pokyčiais, suvokdamas, kad būtent toks Gyvenimas ir turi būti.
Žmogus, kurio vienintelis vertinimas yra frazė: „Labai gerai!”
Žmogus, kuris žino, kad kiekvienas sutiktasis jam yra atsiųstas Dievo. Ir jeigu Reiki meistrą kas nors prašo pagalbos, vadinasi, ji geba padėti, kad ir kokie būtų regimi rezultatai.
Žmogus, kuris supranta, kad Dievas jam siunčia tokio sudėtingumo užduotis, kokias jis gali išspręsti, kad tai priklauso nuo informacinio ir energinio pasiruošimo, ir pagal tų užduočių lygį jis žino, kokią pasiekęs kvalifikaciją.
Žmogus, kuris veikia taip, kad sieloje lieka įsitikinimas: „Padariau viską, ką galėjau“.
Žmogus vykdo gydovo ir Mokytojo dabą, neprisirišdamas prie rezultatų ir ne tam, kad pademonstruotų savo meną ir galią.
Žmogus, kuris giliai suvokia, kad Reiki – tai ne jėga, o gydanti Meilė, supratimas, atjauta ir pagalba.

Žmogus, kuris supranta, kad bet kuris procesas arba gyvenimo situacija vystosi savitu greičiu, priklausančiu nuo žmogaus karmos, giminės, nuo jo gyvenamosios šalies, todėl jis turi kantrybės stebėti, nukreipti, gydyti, tačiau ne niukinti arba stengtis paveikti. Jis vadovaujasi dviem tiesomis:
Kiekvienas turi teisę daryti klaidas, ir tik savo paties patirtis yra tikra.
Turiu omenyje atvejį, kai meistras mato, jog žmogus užsispyręs žengia kančių keliu link, nepaisydamas jokių argumentų. Tada verta palaukti, kol pačios aplinkybės sustabdys savo likimo bandytoją, ir jis sugebės bent ką nors išgirsti ir priimti pagalbą.
Mes nežinome istorijos pabaigos.
Tai tiesa, kuri skatina nedaryti skubotų išvadų, ne palaikyti, kilus konfliktui, kieno nors pusę, o suprasti, ką Gyvenimas nori mums parodyti keliais supratimo matmenimis: žemiškų veiksmų, moralinių nuostatų, dvasinio vystymosi ir asmenybęs tarnystės požiūriu.
Žmogus, kuris žino ir supranta, kad kančia yra stimulas vystytis dvasiškai, ir kiekvieną skausmą vertina kaip didžią savęs pažinimo ir tobulinimo galimybę.
Žmogus, kuris žino, kad Reiki ir prievarta – du nesuderinami dalykai.
Žmogus, kuris moka atsisakyti.
Atsisakyti plačiąja prasme. Nepasiduoti pagundai – irgi reiškia atsisakyti. Atsisakymas – tai mokėjimas nevykdyti kieno nors kito norų, būti pačiu savimi.
Žmogus, kuris žino, kad gydovai tarpusavyje nekonkuruoja, ir supranta, kad kiekvienas yra vertas turėti savo gydovą ir Mokytoją.
Žmogus, kuris išmoko atskirti, kada mokiniui ar pacientui tikrai reikia pagalbos ir kada jis tik stengiasi savo atsakomybę perkelti ant Mokytojo pečių.
Žmogus, kuris užuot priėmęs sprendimą už savo mokinius ir pacientus, padeda jiems teisingai pasirinkti.
Žmogus, kuris savo veiksmais ir žodžiais niekada nepadarys mokinio ar paciento priklausomo nuo savęs, savo pagalbos, savo pamokų ar paslaugų.
Žmogus, kuris žino, kad kiekvienam individui būdingas savitas greitis. Greitis (išgijimo, dvasinio vystymosi, suvokimo), kuris priklauso ne tik nuo paties individo. Jis susijęs us individo (mokinio ar paciento) karminiu matymu, karminėmis skolomis, pasaulėžiūra ir auklėjimu, socialine ir profesine aplinka.
Žmogus, kuris supranta, kad riba tarp Šviesos ir tamsos yra tiesiog iliuzinė, todėl jis nuolat kontroliuoja savo elgesį, kad neįsileistų puikybės, prievartos ir gobšumo. Tačiau drauge jis irgi turi teisę klysti, teisę nebijoti daryti klaidas ir tuo labiau pas pripažinti ir ištaisyti.
Žmogus, kuris siekia vientisumo: kaip kalba, mąsto, taip ir elgiasi, žinodamas, kad nuoširdumas yra dvasingumo matas.
Žmogus, kuris daro viską, kad įgautų vidinės laisvės vykdyti savo gyvenimo užduotį ir dvasinę misiją.