Šeimos santykiai

 

Kai tik pasiduodame gyvenimo monotonijai, tuomet gyvenimas atima iš mūsų viską, ką laikėme savaime suprantamu dalyku. Tai puikiai iliustruoja Graikų mitas apie Trojos Eleną, pirmą kartą papasakotas Homero bei Euripido, aiškiai atskleidžia, kas atsitinka, kai ilsitės ant laurų. Ilsėtis ant laurų turi keletą reikšmių, tai senovės graikų papročio apvainikuoti savo didvyrius laurų vainiku ir ilsėtis ant laurų reiškia gyventi savo praeities pergalėmis ir, pasidavus vidinei ramybei ir laimei, daugiau nebesistengti. Elena buvo Dievo Dzeuso ir nepaprastai gražios žmonių moters dukra. Kai užaugo, jos palankumo ėmė siekti princai bei karaliai ir sunešė daug brangių dovanų, kad laimėtų jos ranką. Galiausiai ji ištekėjo už Spartos karaliau Menelajaus, kuris buvo įsitikinęs, kad sunkiausia užduotis buvo gauti Eleną į žmonas, ir po sutuoktuvių grįžo prie savo reikalų. Netrukus Menelajus suprato, jog sudėtingiausia santykių dalis prasideda po medaus mėnesio. Eleną pagrobė Trojos princas Paris ir parsivežė ją į Troją. Elena nebuvo pasirengusi tapti karaliaus žmona – trofėjumi ir pasinėrė į aistringą meilės nuotykį su Pariu. Užsiėmę kitais reikalais mes prarandame viską, kas mums brangu, kaip Menelajus, nusiuntęs savo kariauną užgrobti Trojos ir sudeginti ją iki pelenų, nesėkmingai bandydamas susigrąžinti Eleną. Šioje istorijoje Troja simbolizuoja viską, kas mūsų gyvenime yra gražaus bei ištobulinto ir ką mes neišvengiamai sugriausime, jeigu pasiduosime apatijai, tingumui, vidiniam pasitenkinimui, apleisdami savo įsipareigojimus kitam žmogui.

Šeimos santykiai reikalauja duoti ir imti, nusileisti ir derėtis, tačiau labiausiai vidinės stiprybės ir gebėjimo vienas kito atsiprašyti ir atleisti. Mes pradedame laukti, kad mūsų gyvenimo partneris patenkintų mūsų poreikius ir visada atsiprašytų pirmas, ir aklai tikime, kad visi su kuriais mes bendrausime, mums nuolaidžiaus. Mes kuriame su draugu bendrą verslą, tačiau nesugebame atkakliai dirbti kritiškais kompanijos vystymosi momentais. Pasiduodame savanaudiškiems įpročiams, skaičiuojame, kas davė ar kentėjo daugiau, kuriame strategijas, kaip laimėti visus ginčus, užuot atsiprašę vienas kito ir sudarę sąjungą, kurios bendras tikslas nustelbtų jos įkūrėjų ir darbuotojų asmeninius lūkesčius ir tikslus.

Vėliau svarstome, ar šeimos santykiai su kitu asmeniu tikrai yra verti tokio sunkaus psichologinio ir fizinio darbo. Pradedame svajoti apie idealų sutuoktinį, su kuriuo kažkada galėjome susieti gyvenimą arba kuris laukia mūsų socialiniuose tinkluose – ideali moteris ar vyras, niekada nesiskundžiantys ir susitaikantys su visais mūsų trūkumais. Iš anksto nusprendžiame, kad šeimos santykiai yra ne tokie svarbūs ir kad sekantis verslo projektas mums padės pralaužti ledus, bus daugiau pajamų ir laiko, kurį galėsime skirti antrajai pusei. Todėl visu greičiu neriame į savo svajonių pasaulį, nei siekiame pagerinti jau egzistuojančius santykius.

Labai mažai porų ateina kartu ieškoti sprendimų ir išeičių. Dažniausiai sprendimų ieško moterys, retais atvejais vyrai. Tikimės, kad viskas, dėl ko dirbome, ką pasiekėme, išliks amžiams, nes mes to nusipelnėme. Juk „užkariaudami“ savo dabartinį sutuoktinį, mes turėjo kantrybės išklausyti, suprasti, paguosti ir net įkvėpti siekti aukštumų sporte, darbe ar versle. Mes su juo gražiai elgiamės ir stengiamės save parodyti iš kuo geresnės pusės. Dabar, kai medaus mėnuo pasibaigė, visa tai reikalauja per daug energijos ir vidinių jėgų. Mūsų meilę, pagarbą, gerumą, švelnumą, rafinuotumą bei geras manieras pakeičia reikalavimai ir mintys: „Mano diena buvo sunkesnė už tavo, todėl tu paimsi vaikus iš būrelių, nupirksi valgyti ar gaminsi vakarienę“, „Vaikų namų darbus tikrinsi tu“, arba „Žinau, kad mes abu pavargę, tačiau aš lauksiu, kol tu įkvėpsi mūsų santykiams daugiau gyvybės ar „seksualaus šarmo“.

Daug skausmo ir nusivylimo kartėlio tenka išgirsti iš porų, klausiančių kas atsitiko su tuo žmogumi, su kuriuo susituokėme. Kiti trokšta susigrąžinti atgal romantiškus vakarus su šampano taurėmis, atradimo aistros ir meilės svaiguliu, tačiau visi žinome, kad negalime susigrąžinti to, kas prarasta. Prisiminai apie tai kas buvo pažinties pradžioje laiko mus vienoje vietoje ir neleidžia imtis drąsių veiksmų, patiems keisti susidariusią situaciją. Todėl nelaukdami rytojaus, tiesiog šiandien sužadinkite gydančią drąsos jėgą savo viduje ir susitelkite savęs paklauskite, ką galite padaryti dėl savo mylimo žmogaus dabar, užuot patogiai įsitaisę ir pradėję kurti dar vieną istoriją, prasidedančią žodžiais „jeigu tik aš...“  Siekiant šeimos santykių harmonijos nuspręskite kažką keisti, atraskite savyje drąsos atsiprašyti ir atleisti...nuoskaudas, nusivylimus, neištikimybę ar tiesiog neteisingą elgesį su jumis, užuot palikę viską, kaip yra. Norint patirti tą aistringą virpulį, abipusę meilę ir pagarbą turime prisitaikyti prie aplinkybių, prie mylimo žmogaus, nes ne jis/ji vienas/-a sukasi šiame gyvenimo šokyje, bet kartu su  Jumis. Tad būkime drąsūs ir pradėkime svajoti kartu su kitais, kurdami kažką naujo.

Meilė visada šalia

Gyvenant ir kuriant bendrą šeimos ateitį su jums svarbiu asmeniu visuomet prisiminkite, kad meilė visada šalia. Tačiau ją nustelbia baimė, abejonės ir nepasitikėjimas antrąją puse. Meilę taip pat menkina pyktis, smerkimas, neigiami vertinimai ir nuolatinė kritika. Tai atskiria žmones, gesina jų aistrą ir meilės jausmą, taip užnuodija kurtus ir puoselėtus santykius. Krizė išsispręs savaime, jeigu tarp jūsų vyraus noras suprasti, išklausyti ir gerbti vienas kito asmenybę. Santykiai turi teikti džiaugsmą, o ne kančią. Džiaugsmą sukursite, sakydami savo antrajai pusei kuo daugiau komplimentų. Darykite tai nuoširdžiai ir švelniai. Greitai pastebėsite, kad sakydami teigiamus, pozityvius ir optimistiškus dalykus vienas kitam, jų pradės rastis jūsų gyvenime vis daugiau.

Su meile ir Reiki palaiminimais, Rūta Reiki (2017).

Palikite savo komentarą

Komentarai

  • Nėra komentarų