Tėvų ir vaikų santykiai

Tėvų ir vaikų santykiai yra labai aktuali tema tiek auginančiam mažąjį, tiek besirūpinantiems suaugusio vaiko gerove. Kylantys nesutarimai, konfliktai, nesiskaitymas ir nepagarba atsiranda tuomet kai tėvai į vaikus žiūri tik kaip į savo pačių pratęsimą, jų svajonių įgyvendinimą arba tos pačios profesijos siekimą ir t.t. Dauguma tėvų tvirtina, kad jie aukojasi dėl vaikų laimės vežiodami juos iš vieno „laisvalaikį praturtinančio“ užsiėmimo į kitą. Gerai, jei taip daroma atsižvelgiant į vaiko poreikius, įgimtus ar ugdomus talentus, o ne prievarta. Dauguma tėvų savo vaikuose nori matyti savo nepasiektas svajones. Nepaklusus tėvų valiai ar norams, vaikai pradeda maištauti. Suaugusieji dažnai nesupranta, kad vaikai turi savo likimą, nesusietą su jais. Užaugę vaikai pradeda pykti ant tėvų, ant Dievo, pykstama dėl savo vaikystės ar jaunystės ir genetinio paveldo. Žmogus tiesiog jaučiasi bejėgis. Jis  netikras dėl rytojaus. Todėl prieš imdamiesi vaikus „auklėti“ prisiminkite posakį „Jūs priklausote savo vaikams, bet jie priklauso ne jums, o gyvenimui“. 

 Todėl tėvų ir vaikų santykiuose yra svarbu išlaikyti abipusę pagarbą, padėti vaikams atrasti talentus, atsižvelgti į vaiko poreikius, mokėti padrąsinti ir išklausyti. O ištikus nesėkmei, jos nesureikšminti, bet paaiškinti, kad gyvenimas turi aukštumas ir žemumas. Kad reikia rasti vidinių jėgų, valios ir užsispyrimo daugiau pasistengti, pasimokyti ar pasportuoti siekiant geresnių rezultatų. Vaikams yra labai svarbu išgirsti iš tėvų, kad jie yra mylimi ne tik tada kai juos lydi sėkmė, bet ir tada kai jiems nepasiseka. Vaikams tėvų parama, patarimai ir palaikymas yra pats reikalingiausias. Jį dar labiau sustiprinsite pasakydami vaikams, kad ji/jis yra mylima/-as pilnateisis šeimos narys, turintis savo nuomonę ir atsakomybę šeimoje. Kai tėvai ir vaikai „išgirsta“ vienas kitą, atsižvelgia į vienas kito poreikius ir atsakomybę šeimoje, vaikai liaunasi gyvenę pagal tai, ko iš jų tikisi šeima, ir nustoja maištauti. Vaikai pareikalavę savo, kaip savarankiškos asmenybės pripažinimo, kartu pareikalauja teises į savo svajones. Tuomet vaikai atsikrato pykčio, verčiančio juos jaustis taip, lyg čia jie nepriklausytų šiai šeimai, liaujasi kaltinę ir vertę atsakomybę už savo pasirinkimus kitiems ir džiaugsmingai pasitinka savąjį likimą, kur atsiveria daugybę galimybių.

Sėkmingi tėvų ir vaikų santykiai turi remtis abipuse pagarba. Vaikai turi nepykti ir pamiršti visus nesutarimus su tėvu ar mama, suprasdami, kad tai netinkamas tarpusavio bendravimo būdas. Kad ir kokie netobuli būtų tėvai, vaikams jie nori tiktai gero. Jau vien dėl to vaikai gali gerbti savo tėvus už jų pasiaukojimą, nuoširdų rūpestį ir meilę. Jūsų tėvai jums davė kūną ir galimybę gyventi. Įvertinus šias aplinkybes būtina gerbti tėvus net ir tada, kai jie turi trūkumų. Tik rodydami pagarbą tėvams, vaikai išmokys savo vaikus juos pačius gerbti.

Mylėti vaikus – tai būti kartu ir džiaugtis

„Laiminu už laimėjimus ir pasisekimus konkurse“ arba „Laiminu, kad laimėtum sporto medalį“, „Linkiu tau sėkmės“,

Tėvų, įtėvių ar senelių ištarti žodžiai ar mintyse pasakyti palaiminimai vaikams, išeinantiems į darželį, mokyklą, universitetą ar darbą sustiprinate abipusę meilę, pagausinate gėrio ir džiaugsmo potencialą ir sukuriate galimybes ateiti į jų gyvenimą kuo daugiau. Tai skamba kaip įprasti palinkėjimai, bet jei jie ištarti su meile ir vidine jėga, įgauna ypatingą prasmę ir padaro pozityvią ir džiaugsmingą įtaką būsimiems įvykiams. Tuomet girdime, sakant, kad palinkėjimai išsipildė.

Linkiu Jums, kad jūsų palaiminimai vaikams išsipildytu su meile ir džiaugsmu, Rūta Reiki (2017) 

Palikite savo komentarą

Komentarai

  • Nėra komentarų